Kartais mums atrodo, kad kai kurių daiktų, informacijos šaltinių mums nebereikia. Mes manome, kad jie mums tarsi neberūpi, kad šiandien mąstome kitaip...

Kartais kasdienybė apkarsta, mus supanti aplinka įgrįsta ir norime kažko nepaprasto... Kartais net patys nežinome ko...

Šiandien pasaulis įgyja visai kitą prasmę, todėl sugrįžtame prie tikrųjų vertybių, kurios ramina, teikia vilčių, dovanoja saugumo jausmą. Girdėdami informaciją apie karo negandas, trokštame taikos pasaulyje, dvasinės ramybės savyje, stabilaus gyvenimo ateityje.

Šiandien daug kalbame apie įvykius Ukrainoje. Sukasi laiko ratas. Visi mes kuriame gimnazijos istoriją. Vartau knygas, istorinius dokumentus, analizuoju įrašus... Rašytiniuose šaltiniuose išliko moksleivių įrašai apie Ukrainą praeitoje santvarkoje. Dabartis rašo visai kitus įrašus. Taip visą gyvenimą mums lemta eiti. Mus valdo trys atramos taškai. Tik kartos keičiasi, o PRAEITIS, DABARTIS, ATEITIS buvo, yra ir bus...

Žodžiais tapau šviesios atminties Mokytojo Algirdo Garuolio portretą. Jį tapyti labai paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Apie šį žmogų daug šiltų ir nuoširdžių žodžių gali pasakyti buvę jo mokiniai, mokytojai, žmonės, kurie jį pažinojo. Svarbiausia, kad tas Mokytojo paveikslas neišdyla, neišblunka.

Man Mokytojas A.Garuolis dėstė visuomenės mokslą, o kai pradėjau dirbti tuometinėje „Romuvos“ gimnazijoje teko dalintis nedidelėmis skaityklos patalpomis, nes buvo didelis gimnazistų skaičius, trūko kabinetų. Mokytojas vesdavo pamokas skaitykloje. Moksleivių būdavo tiek daug, kad tekdavo perlipti per jų kojas. Kai baigdavosi pamokos skaitykloje, per pertraukas būdavo labai įdomu su Mokytoju bendrauti. Tai buvo labai kompetentingas žmogus, turėjo žinių įvairiais klausimais.

 Iš atminties neišblėsta dar vienas faktas, kuris yra susijęs su mano atėjimu dirbti į tuometinės Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos biblioteką. Mano istorijos mokytoja S. Sarakienė „Gimtajame Rokiškyje“ perskaitė informaciją, kad aš laimėjau konkursą gimnazijos bibliotekos vedėjos vietai užimti. Pedagogė į gimnazijos biblioteką atėjo manęs „gelbėti“. Ji mane pažino labai tylią, ramią, smulkutę, mažutę moksleivę ir sunkiai įsivaizdavo, kad aš galėčiau dirbti triukšmingoje gimnazijoje ir suvaldyčiau didžiulį būrį gimnazistų. Tuo metu gimnazijoje mokėsi virš 1200 gimnazistų. Kai bibliotekoje apsilankė išsigandusi gerbiama mokytoja, aš jai drąsiai pasakiau:

Skaityti daugiau ...